Tavo vardas gražesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių Tavo vardas man vienas pasaulyje, Kurį aš taip širdy branginu…
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta… Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Mūsų keliai netyčia susitiko, Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu man buvo gera eit rytojaus pasitikti Kada šalia manęs ėjai ir tu. Mes ėjom ten kur vedė mūs likimas… Tave aš pamilau, tik vieną iš visų… O ką žada ateitis, to niekas dar nežino, Gal tikrai ne veltui susitikom – aš ir tu?
Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio. Kažkur tarp paprasto žmogaus. Yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ka reiškia pasakyti myliu? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl jei myli tai kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti sielą. Bet vistik meilė ji yra!!! Tas paprastas,kartu ir didis žodis! Bet kas nemyli!viso to suprast negali!
Augame kartu su jumis!