Rožės raudonos, Cukrus saldus, Vien tik dėl meilės Sukurtas žmogus.
Pajausk, Taves kazkas be galo laukia, Ir ten, kur ner Taves, nyku, Nezydi sodai ir laivai neplaukia Uz horizonto uku melynu. Kur ner Taves, Ten bijo pauksciai skristi, Sustoja upes, skeldeja kalnai, Pasvyra paukstis pasiruoses skristi Suakmeneja pakelti sparnai.
Nuo šakutės ant šakutės šokinėjo dvi kregždutės. O kai meilė jas pagavo, jos abi pasibučiavo.
Draugystė – tai baltas drugelis Draugystė – tai žiedas puikus Draugystė – gyvenimo kelias Kuris supažindino mus
Mano noras begalinis, Stoviu aš su apatiniais, Siela skęsta alkoholy, Mano kūnas tavęs nori!!!
Tos ilgos naktys be mėnulio, Padangėj pilna debesų Ir niekada aš netikėjau, Kad be tavęs man bus sunku.
Bučkis vienas, bučkis du, Su trečiu ai kaip smagu Štai ketvirtas ai laimingas Penktas šeštas pražūtingas O septintas gal lemtingas Meilės burtais stebuklingas
Sunku susipažinti, dar sunkiau mylėti, Sunkiausia išsiskirti ir meilę nugalėti.
Paprašysiu aš drugelio, Kad nuskristų pas tave, Prisiglaustų prie veidelio, Pabučiuotų už mane!
Amžinos meilės nėra. Net visu didžiausia aistra trunka kurį laiką. Ateina diena, kai ji pasibaigia ir gimsta nauja meilė. Kaip tik todėl meilė nemirtinga. Ji nuolat atgimsta. Aistra užgęsta, bet meilė lieka. Tad, tegul meilė, kurią tu jauti būna amžina. Ir tegul ji kas sekundę, kas minutę, kas valandą, stiprėja.
Tu mano gyvenimo saulė, Tu mano gyvenimo zvaigždėtas dangus, Nieks mūsų išskirti negali, Nes Tu man brangiausias žmogus..
Netikėk veju-jis pažada ir negrižta… Netikek žiogu daina-ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydejimu- jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile,draugyste,tikėk tuo kas amžina!
Nebijok žaizdų – jos užgyja, Nebijok skausmų …- jie praeina Nebijok mirties – ji neišvengiama. Nebijok meilės, ji būtina.
Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio. Kažkur tarp paprasto žmogaus. Yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ka reiškia pasakyti myliu? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl jei myli tai kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti sielą. Bet vistik meilė ji yra!!! Tas paprastas,kartu ir didis žodis! Bet kas nemyli! viso to suprast negali!
Nepasakiau aš Tau myliu, Ir tu man meilės nežadėjai, Bet šianakt man sapnu tyliu Apie Tave praošė vėjai… Ir supratau – Tave myliu, Nors Tu man meilės nežadėjai
MEILĖ Kilniu geismu ir apmaudo siautimas Keista butybė gimusi iš nieko Džiugi vergovė, saldanti liepsna Žavingų formų mišinys kraupus Švininis pūkas, dūmas spindulingas Ligota sveikata, bemiegis miegas, Išmintinga beprotybė Medus saldžiausias ir nuodų kartybė.
Aš pabūsiu lietum, Kai tau širdį skaudes, Kad galėčiau nuplaut Dalį tavo rimties. Aš ateisiu išryt, Jei reikės ir nakčia, Kad galetum mylėt, Kad liktum šalia. Aš ateisiu.Tu lauk Ir jei niekas nekvies, Tau atnešiu lietaus Ir truputį nakties…
Pražydo gėles, gamta atsigavo, pamačiau tave, ir širdis suprato. Nereikia man kitu , merginų gražiu, Man reikia tavęs, noriu būti kartu.
Tu mano gyvenimo saulė, Tu mano gyvenimo žvaigždėtas dangus, Nieks mūsų išskirti negali, Nes Tu man brangiausias žmogus…
Tu – obelų žiedai mažyčiai, Tu ramunėlė nuo lankos, Tavęs į saulę nemainyčiau, Tavęs, kaip pasakos žavios!
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos. Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos. Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį, Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas. Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio, Reikia kad pamiltų lūžtančias šakas..
Kol saulė dar nenusileido Kol dar širdis pilna liepsnos Mielasis, man reikia tavo veido Ir balso tavo, lyg dainos!
Tikėk, kad vietoj stovi saulė. Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna. Tikėk jog tiesa – tai apgaulė, Bet mano meile Tau – amžina!!!
Myliu tave labai, labai. Te išsipildo mūs sapnai. Sapnai visi, visi, visi, Ten kur mes lakstome basi.
Augame kartu su jumis!