Juokis, kol tavo vaikystė Dar žaidžia už lango rytais Žinok tos dienos negrįžta, Lyg upėm nuplaukti ledai.
Jeigu žemėje yra laimė – linkiu ją sutikti Jeigu yra sėkmė – Tegul tave visada lydi. Jeigu yra džiaugsmas – tegul iš tavo lūpų neišblėsta šypsena Gimimo dienos proga Tau linki …
Jei gyvenime praradai draugą, Būk pati kitų drauge. Jei meilės žiburys užges, Suliepsnoki žiburiu nauju pati. Jei nebus aplink gerų žmonių, Būk pati geru žmogumi.
Gyvenk ne dulkele, Ne smilga pakelės Lakštingala ne visą naktį suokia. Gyvenimo prasmės ir laimės didelės Pigiai nepažadėk, lengvai neatiduok. Jei likimas nepasiųs Tau laimės žvaigždės, Būk pati žvaigžde.
Gyvenimo keliai vos matos Kiek jų daug, kokie jie platūs Dar nežinomi beveik … Na tai kas, tik drąsiai eik!
Gyvenime kiekvienas žmogus turi savo kelią. Pasaulyje daug žmonių, daug kelių. Draugų keliai subėga ir vėl išsiskiria. Bet bus diena, kai subėgs keliai ir niekada neišsiskirs, Ir vienas jų bus tavo … Norėčiau, kad tavo kelias Būtų platus ir ilgas.
Gyvenimas – audringas šokis, Dažnai širdis skausmų pilna, Bet Tu pro ašaras šypsokis, Sakyk , gyvenimas – daina !
Girdėk sava širdimi kiekvieno skausmą – Jie tavąjį girdės… Matyk sava širdim kiekvieno džiaugsmą – Jie tavąjį matys, Mylėk kitus, save užmiršus, Ir jie tave mylės… Tikėk kitais kaip savo žingsniais, Ir jie tavim tikės!
Tavojoj gyvenimo knygoj Dar puslapių daugel tuščių. Reikės juos visus prirašyti Darbais, širdimi ir žodžiu, Kad noriai ją imtų skaityti Kurie po tavęs jau ateis, Už tavo klaidas ir dvejones Norės tave kaltint ir teist.
Kai nuskinsi paskutinį mokslo žiedą, Pilną vargo, džiaugsmo valandų… Pajusi ašarą per skruostą riedant, Kai reiks ištart: „Gyvenime, einu!“
Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos, O jų šešėliai dengs praėjusius metus, Bus pamokos, skambės skambutis, Tik mūsų čia jau nebebus.
Nepamirški draugų Tu ir klasės Prisiminki mokyklos takus, Niekur nieko gražesnio nerasi Už mokyklinius savo metus.
Tegul mokyklos rūpestį ir valią, Kaip saulę sugeria širdis, Nes čia pradžia didžiulio Tavo kelio Jėga – kuri gyvenimą statys.
Mokytoja, aš ir vėl ateisiu Visus žiedus iš sodo suskynus… Kaip ateina diena iš padangių surinkus žvaigždes. Tu many gyvensi, žiburėliu pavirtusi tyru, Ir gyvensi ilgai, kol keliausu šioj žemėje aš.
Kur tu, brangus vaikystės mano slenkstis, Medinis suolas, paprastas, grubus – O leisk tau, Mokytojau, nusilenkti Už tai, kad šiandien aš esu žmogus.
Linkiu daug draugų ir linksmų. Ir gerų mokytojų, kurie rašytų be klaidų, Kai jie ištaiso klaidas, Tu turi surasti jas. Su rugsėjo pimąja !
Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų Paskutinį kartą klasėn žengdama, Ir matysi veidus, artimus ir mielus, Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.
Ar meni, kai mokyklon nedrąsiai Nešei pirmąją puokštę gėlių, O dabar jau į senąją klasę Nieks Tavęs nepašauks varpeliu…
Tegul būna keliai Tavo šviesūs, Neišblunka pasaulio viltis. Būk žvali – (us), tiesi – (us), ir laiminga – (as). Nes ant tavo pečių – ateitis.
Mokykla – pažystamas suolas, Kiek daug juoko ir džiaugsmo jame, Bet dienos slenka kaip šešėliai, Susitiksime greit, o gal ir niekada…
Jeigu nori dešimt gauti, reikia mokslo paragauti. Su berniukais nelakstyti, o knygelę paskaityti!
O klasėje atrodys taip, kaip buvę Senų suolų eilė, juoda lenta. Ir sakinys lyg užrašytas vakar Su ta pačia gramatine klaida.
Tarp brangių savo klasės draugų, Tarp pažįstamų sienų, veidų paskutinė rugsėjo pirma, Jau tokia 12 -oko dalia. Neliūdėk, viskas eina pirmyn, Dienos neš skausmą, džiaugsmą tolyn. Tik tikėk savimi ir tegu Tau likimas bus ypač dosnus.
Žinok, kad bus klaidų, mažų ir didelių. Daug puslapių paliks raudonai pribraukytų. Linkiu, kad neplasnotum drugeliu, kad nepataisomų klaidų veliau nepadarytum! Su rugsėjo pirmąja !
Šiandien pirmąkart žaisliukams Teko likti namuose, Parkeris, sąsiuviniukai Vietoj jų kuprinėje. Tu nuo šiandien pirmokėlis, Tau daug daug sėkmės linkiu, Lai spalvotas vadovėlis Taps geru tavo draugu.
Augame kartu su jumis!