Mamyte , tiek daug darbo nudirbai,
Tavo rankos tokios dar švelnios.
Mamyte,tai tavo rankos yra švelniausios,
Skaisčiausios!
Telinkime Mamos diena praleisti laimingai!
Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras…
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje “MAMA”.
Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gėlių,
Kad butum tu laiminga.
Be Tavęs nebūčiau gimęs,
Jei ne tu ? nebūt manęs.
Vien dėl to labai dėkingas,
Tau esu, Mamyt, iš ties.
Prabėgs lyg vėjas moksleiviškos dienos,
Išeisim palikę gimtuosius namus.
Paliksim viską, kas buvo taip miela:
Vaikystę, svajones ir klases draugus…
Kai tylus medžiai tyliai ošia,
Kai švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galva puošia,
Kai skamba seno žvėjo vieniša daina,
Kai vėjas suvelia tau plaukus
Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu,
Tada sakyk gi, mama, užsimerkus:
“Gyvenimas yra gražus!”
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokyma pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.
Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbu.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo ranku nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi -
Brangiausia žemėj Tu esi.
Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad puse kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kurybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės ? turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostancia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mus kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiuri, Tu taip šiltai žiuri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai ?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Numegzk man
Margą pirštinėlę,
Apskleisk gėlėtą skarelę…
Dar daugel metų,
Sengalvėle,
žydėki mums obelėle !
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos ? padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmones – dideli vaikai.
Pažvelk, mamyt, pro langa -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Praeina metai, kaip šešeliai nykus,
Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė,
Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus,
Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie …
žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų !
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.
Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė
Kol amžių ryto saulė patekės.
Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir but vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelė apsirišk ir atvažiuok .
Mums reikia tavo rankų ir širdies, -
pušynai neilgai liūdės.
O jei palikti bus sunku,
Tai atsivežk miškus, laukus,
Dangaus reželį virš trobos,
Ryšelį tarmiškos kalbos ..
Tau mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą, už ta rūpestėlį.
Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska,
Tiktai šalna širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie Taves prisiglausti,
Tu ? vienintelė moki suprasti,
Tu ? vienintelė moki atjausti.
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
širdy Tau vėlei neramu.
Galbut ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ka reiškia žodis “nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu – Mama.
Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimę, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelė glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Žinau, brangioji mama
Tik prie tavo šono
Jaučiu gyvenimą gerą ir pilną džiaugsmo
Mano mažytės dienos saulė anksti myluotos tarsi laukų purienos ryto rasa paklotos dar visiškai neilgas mano pačios takelis aš lyg lakštutė pilkas mažas mamos paukštelis..
Žmogaus gyvenimas -
Tai siekiai, išsipildymai, troškimai..
Bet du gyvenimus gyvena moteris,-
Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino.
Ji bėga, lekia – taip ir liks.
Per amžius buvo taip, kad be jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima.
Tegul vien laimė jus aplanko, -
Būkit laiminga ir sveika.
Šią džiugią dieną pas Tave skubu
Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais,
Man niekas kitas šiandien nesvarbu,
išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte.
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto..
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume..
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
Apkloji liūdinti sušildančia skraiste
Ir norisi, kad jie – nebylus žodžiai,
Tūnoje mano viduje, pasiekt pasaulyje
Jautriausią širdį ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.
Augame kartu su jumis!