Bėga metai pašėlusiais žingsniais – Vos suspėji su jais kartu eit, O akimirkos laikrodžio tiksi Ir taip viskas čia vyksta per greit. Rodos vakar buvai labai jaunas – Nesuspėjo praeiti diena. Tegu metai skubėti jau liaunas – Nebespėja jaunystė drauge.
Tegul visi žiedai, kurie žydėjo vakar, Gėlėtu kilimu ant tavo tako klojas, Kad tu nueitum galva išdidžiai pakėlus, O mindomi žiedai bučiuotų tavo kojas.
Ilgai svarsčiau ko reikia palinkėti, Ko trokšta kūnas, siela ir jausmai, Kad neužgožtų laikmečio pelėsiai To tikslo, kam šioj žemėj gyveni! Daug daug dar vasarų žieduotų Sveikatos, džiaugsmo, laimės didelės, Ilgiausių metų ir skambiausių posmų Tegul likimas dar nepagailės…
Pavasario taku gimtadienis atėjęs Teatneša daug laimės, džiaugsmo valandų, Lai sunkios dienos pralekia lyg vėjas, O laimės valandos lai slenka pamažu.
Būk visados tokia, kokia esi – Švelniai linksma arba linksmai švelni, Baltom alyvom laimė tepražys – Įsuks verpetan josios sūkurys…
Nesistenk būt gražiausia gėle – Gražios gėlės nežydi ilgai… Būk tylia, paprasta ir gera Ir visi bus aplinkui draugais… Sužydėk – tik nebūk per ryškia… Nedalink savo grožio visiems Ir žinok ateis tas – kas nuskins Pavadinęs gražiausiu vardu…
Jau seniai paslėpti skrynioj žaislai, Jau seniai pirmą nuoskaudą laikas išgydė. Tik nerimstantys žavūs jaunystės sparnai, vis dar žada įveikt kliučių klaną ledinį. Nieko neišsigąsk sunkiame kelyje, net tamsiausią naktis kadanors pasibaigia. Ir atmink ne jėga laimi mūšio lauke, o žmogaus išmintis visad pergale šviečia!
Ispaniškos kaitros, Čigoniško linksmumo, Amerikietiškos sąskaitos banke, Indiškos karštos meilės Ir paprastos, Lietuviškos laimės!
Su gimimo diena !
Žydekite kaip visos gėlės žydi, ir būkite jauna jauna, atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau, gėle laiminga būna visada. Tegul visuomet šypsosi jums saulė, tegul visuomet neduoda jums liūdėt, gimtadienio proga dovanoju laimės saują, ir viso to ko MAMAI galima linkėt
Lyg karoliukų vėrinį nuvėrė gyvenimas metus ant laiko siūlo. Tegul visi jie briliantais žėri. Tegul jie džiaugsmo šventę siūlo, dar visko bus – dar vėrinys neilgas, dar metų siūlas tiesiasi į tolį… Lyg žemuogės vaikystėje ant smilgos, džiaugsmu tespindi tie visi karoliai.
Žmogus sukūrė dainą, ji ateina, išeina, ir vėl sugrįžta… Žmogus sukūrė meilę, ji ateina, išeina, ir vėl sugrįžta. Žmogus sukūrė žmogų, jis ateina išeina ir nebegrįžta… O metai taip pat nebesugrįš… Tad nugyvenk juos taip, kad prisimintum.
Kaip pavasario vėjo dvelksmas kaip švelnutė birželio diena kaip žydėjimas tėviškės lino tau težydi gimimo diena.
Būk laiminga, kai saulė iš lėto tavo veidą šypsniu palydės. Būk laiminga, kai vėjas išdykęs į ausį tau laišką pakuždės. Būk laiminga, kai medžiai auksiniai Tau ilgesio dainą liūdnai padainuos. Ir varpeliai lietaus sidabriniai duš tamsoj neramioj. Būk laiminga.
Tebūnie žiedlapiais nuklotas tavo kelias Kaip krištolas skaidrus ir tyras kaip vanduo, Kaip rytmečio aušra, kaip diemedžio šakelė, Lakštingalų giesmėj turtingas kaip ruduo.
Gimtadienio proga leisk, sesute brangioji, Palinkėt iš širdies daug kantrybės žiedų. Laimės, džiaugsmo, kurį Tu kitiems dovanoji, Šypsena lai negęsta ant lūpų Tavų.
Tesveikins šią gimimo dieną Baltų laukų balta tyla, Ir laimė suspindės pro rūką Sodria viltinga žvaigždele…
O laikas slenka sidabrinėm gijom, Užpusto, panaikina praeitin takus. Būk tvirtu ąžuolu, kuris šalnų nebijo, Sukviesdamas prie židinio senus draugus.
Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim, Žieduotos nuotaikos ir metų Tau šviesių, Kad tartum rožės nuostabiai žydėtum, Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų.
Lai šie žiedai į užmiršimo taurę Skandina aitrų nerimą širdies, Išlikus žiedu sužydėk iš naujo, Ir niekas Tavo laimės nepalies.
Laukų žiedai žemai Tau nusilenkia, Nubraukę gailias žiedlapių rasas, Kad puoštų šią Tavų svajonių šventę, Širdy kol meilė žiedlapius suras.
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos. Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos. Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį, Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas. Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio, Reikia kad pamiltų lūžtančias šakas…
Džiaugsmo ugnelės, ašarų kekės lydi ne vieną kely. Lyg atminimą brėžia raukšlelę metai, išėję toli. Krečia į plaukus žiedlapius vyšnios siaučianti metų pūga. Tik neužpūs ji jaunatviško ryžto Jūsų geroj širdyje…
Žmogus visada ko nors ieško. Tarp žvaigždžių žvaigždės, tarp žmonių žmogaus. Lai ši žvaigždė, kurios tu ieškojai būtų kuo šviesesnė, o gyvenimo kely būtų kuo daugiau gerų žmonių. Nes netiesa, kad mes ieškome šviesos ir gėlių, šilumos ir meilės. Tai savęs mes ieškome tarp jų.
Toks mažytis mažytis žmogutis, su rankytėm, kojytėm – matai? Išbučiuosim visus pirštukus, gal po tūkstantį kartų – tikrai! Laimingiausia paliks ši diena – kai pasaulį išvydo dukra!
Iš meilės ir vilties Iš jausmo ir minties, po mėlynu dangum gimei, gimei žmogum. Tau šypsosi tėvai Mojuoja tau klevai O kiek aplink žiedų O Kiek gražių vardų. Greičiau, greičiau eime ta žydinčia žeme, Į vardą atsiliepki, Paukščiu į šauksmą bėk Į šviesą atsisuk ir tik laiminga būk.
Augame kartu su jumis!