Padovanosiu snaigę tau ir pasaką, ir sapną, ir naktį, žvaigždėtą šalčių ir ledais… Tik tu nebijok- tu nesušalsi… Užklosiu aš tave šiltais sapnais…
Kai bus naktis, kai žvaigždės švies; kai kris ir žemė ir spindės.. miegosi TU, miegosiu aš, o mūsų norus vėjas neš…
Švyti žvaigždės danguje – jau visi saldžiam sapne, kad miegotumei ir tu – aš linkiu SALDŽIŲ SAPNŲ!
Tuk tuk.. ateina sapnas pamažu. Ar dar nemiegi? Negražu! Pabėgs dar sapnas link lauku ir nežinosi, kaip smagu pabusti po saldžių sapnu… Marš į lovą!! LABANAKT
Man nereikia krintančio lietaus, man nereikia žvaigždžių, spindinčio dangaus… Man tik reikia, kad nakčia tu galvotum apie mane…
Mėnuliukas šypsosi išsproginęs akis, žvaigždutes nešioja mūsų mintis, amūras ieško sau nauju aukų, o aš sakau “saldžiu sapnu!”
Saulė leisis, mėnulis kils. Žvaigždės švies tau į akis, ir gausi laišką nuo manęs, kur parašyta, kad nepamiršau tavęs!
Augame kartu su jumis!