Labuliukas rytuliukas. Jau išnyko mėnuliukas. Džiaugsmo kupina diena Atkeliavo pas tave. Juokas vienas, juokas du. Tau geros dienos linkiu.
Saulutė atbėga iš kažkur toli, aš paskendau giliam liūdesy. Man trūksta tavęs, tu nuostabi, norėčiau, kad būtum arčiau negu dabar esi…
Pakilo rytmečio vėsa ir nusileido ant kalnų rasa. Lašelis mažas tu esi kurs žvilga spindi iš toli. Norėčiau į rankas paimt, priglaust ir švelniai apkabint.
Sukasi ratu mano zapo vairas, aš lekiu plentu, mano akys žvairos. Pabundu ryte, guzas kaktoje, zapo nebėra, močia bus pikta!
Saulute pakilo anksti rytuose, menulis pasiliko giliai po žeme.. Kur mano meilė? ..O ji kažkur laukia, kol rytas ateis ir pažadins vėl ją saldžiais bučinais..
Labas rytas, mano saule, tikiuosi sapnai buvo saldūs ir esi žvali, nes ketinu išbučiuoti tavo gaivų kūną. Bučkis, bučkis, bučkis…
Gražioji fėja, gražiom akim… Sapnuok draugus pavargusiom mintim… Prabudus anksti ryte tu pažinsi jausmus, kai švelni širdies ranka pasibels į tavo namus.
Aš esu tavo telefono gyventojas. Kai tu spaudi 2 – glostai man galvą, kai spaudi 6 – glostai man pilvą, kai 8 ir dar karta 8 – nusivalyk klaviatūrą.
Prieblanda, aplink tyla… tavo lupos, jos jau čia… prisiglaudžia, nuramina, vėl užkaitina, vėsina… tam nėra jokių ribų – tai lyg jūra be krantų…
Ilgiuos tavęs, ilgiuos lyg lengvo vėjo. Ateik ir karštus smilkinius paliesk. Ilgiuos tavęs lyg gurkšnio tyro oro. Per naktį prirūkytam kambary.
Susitiko žirnis pupą ir žemyn sijoną lupa. -Žirni žirni ką darai?! – Nesijaudink, bus gerai! Iš pradžių pupa supyko, bet vėliau ir jai patiko…
Saulė leisis, mėnulis kils. Žvaigždės švies tau į akis, ir gausi laišką nuo manęs, kur parašyta, kad nepamiršau tavęs!
Žingsnis po žingsnio naktis atsitraukia, rytas į skruostą bučiuoja tave. Tu dar miegi? Bet gyvenimas laukia.. Ant lūpų jau žaidžia šilta šypsena. Labas rytas!
O, kad galeciau Tau padovanoti veja,
O, kaip noreciau saule tau delnuos atnest,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Teve,
Gyvenimo kelin mokejai mus isvest.
Tarp daug linkejimu graziausiu
Sakytu Tau siandiena,
Daug dziaugsmo, laimes valandu,
Linkiu tau Vardo diena.
Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale
Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia.
Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo,
Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo.
Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų,
Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du..
Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti –išlipa, kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys.
Ak,kaip malonu tave matyti! Nesimatėme nuo pat tavo vestuvių! – čiauškėjo draugė. – Na, kaip sekasi ištekėjusiai?
- Verčiau neklausk. Viskas taip brangu, o vyras mažai uždirba.
- Kaip tai? Juk tu gyreisi, kad jis labai turtingas.
- Nieko panašaus. Tuomet aš sakiau, kad jis pinigų turi daugiau nei proto.
Pakelkime taures, kad vyrai visada turėtų daug pinigų, o dar daugiau proto.
Pakelkime taures už tai, kad moterys negalėtų skųstis savo vyrais, jog tik mažapročiai mažai uždirba.
Einam kartu per žemės akmenuotą kelią,-
Ne kartą plovė ašaros akis,
Galbūt, todėl ir smilkiniai jau bąla,
Ir plaka nerami širdis.
Bet neliūdėkit, kad metai plasnoja
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus,
Naują jėgą jie dovanoja.
O dienos verčia štai naujus lapus..
Tegul jos būna saulėtos ir šviesios,
Be debesėlių, be pilkų audrų
Ir laimę rankų Jums išties,
Eis su Jumis gyvenimo keliu.
Gal kada paimsi ir nebepažinsi
Kas gi per mergiotė žvelgia į tave?
Lyg matytas veidas praeity išnykęs
Parašytas vardas ir data!
Geri draugai ? didžiausias turtas
O jų draugystė amžinai gyva.
Pasauly žmones daug ką pamiršta,
bet draugas draugo – niekada!
Tavo vardas gražesnis už saulę
ir už tūkstančius aukso žvaigždžių
Tavo vardas man vienas pasaulyje,
Kurį aš taip širdy branginu…
Augame kartu su jumis!