Sveikinimai // Posakiai //

Tikram idealistui širdis nurodo ką reikėtų daryti, o protas pataria kaip tai padaryti..

Daug buvo tų, Kuriuos mylėt galėjau, Bet neišdegė širdies aistra. Ir dar kartą pastebėjau, Kad tokių kaip Tu daugiau nėra.

Tu žvaigždutė, tu saulutė,
Tu draugužė nuostabi!
Te negesta šypsena
Iš tavo veido niekada.

Atradau naują jausmą..
Gal meilę, gal skausmą?
Nenoriu būt viena..
Noriu prisimint tave..
Kai buvome mes kartu..
Tarp ąžuolų didžių..
Kaip džiaugėmės kartu,
Kai skausmą iškęsdavome kartu..
Ar prisimeni tai,
Kaip pykdavomės dažnai?
Tada norėjau atsiskirti,
Numirti..
Bet susitaikę mes abu,
Eidavome pirkt ledų,
Nenoriu prarast tavęs,
Nenoriu būt vieną,-
Sakydavau aš tyliai,
O tu duodavai man ranką,
Ir pasakydavai,
Mes būsime ilgai kartu,
Mane tai nuramindavo,
O tu dar pridėdavai,
Net danguje..

Kartais nežinau kodėl, bet tavęs labai pasiilgstu. Pasiilgstu tavo šiltų rankų prisilietimo, nuo kurių per kūną bėgioja šimtai virpuliukų.. Pasiilgstu tavo karštų bučinių, nuo kurių suvirpa mano širdelė.. Pasiilgstu tavo šilto žvilgsnio žiurinčio man į akis.. Pasiilgstu tavo meilių žodžių, bei tavo žavios šypsenos..

Kaip liūdna ir sunku gyventi be draugų. Kaip gera ir smagu turėt tokių draugų kaip TU..

Turėk svajonę didelę kaip saulę, turėk svajonę plačią kaip dangus, turėk svajonę gražią kaip pasaulis, nes be svajonės tu nebūsi žmogus..

Jei tavos kojos nebūčiuotų šitos žemės, nereiktų ir manęs po šiuo dangum.. Naktim sapnuojasi tik tavo akys.. O ašaros pavirsta spindinčiu lietum.. Tu man brangus it saulės spindulėlis.. Ant delno snaigė tirpstanti pirma.. Tik dėl taves pražydo gėlės.. Tik dėl tavęs ir aš lyg šiol gyva..

Kaip gera turėti žmogų..
Kuris išklausys ir paguos..
Kai suklupsi nelaimėj padės..
Paduos ranką, kai Tau jos reikės..

Tik tikras draugas galės..
Priminti pamirštus žodžius..
Žodžius iš tavosios dainos..
Kuri skamba tavojoj širdy..

Tik tikras draugas nesmerks..
Už padarytas klaidas..
Tik jis mylės nuoširdžiai..
Tik jis niekada neišduos..

Pabudo pievos, gojai, miškas,
Taip gera širdyje pajaust tave..
Einu aš atvira širdim į viską
Ir nebijau aš atiduoti tau save.
Priglausk mane prie savo begalybės
Ir niekada nebepaleisk..
Ir kai bus gera iki beprotybės
PAVASARI – tu savo darbą atlikai!
Pavasari – myliu tave!

Jei tave įskaudins draugas – tu neverk.. niekas nevertas tavo ašarų.. tas kuris vertas – niekada tavęs neįskaudins.. tikri draugai nežeidžia.. jiems patiems skaudu, kai tau negera.. branginkim draugus, nes tik jie mums sukelia džiaugsmą..

Myliu Tave ir jaučiuosi laiminga vien tuo, kad Tu esi. Tikiu viskuo ką pasakai vien dėl to, kad tai pasakai Tu. Visada išsišiepus iki ausų vien dėl to, kad Tu esi. Ir niekada nebuvau tokia laiminga kol nesutikau Tavęs. Myliu Tave.

Prisiminsi – ačiū,
Pamirši – na ir kas,
Gyvenime sutiksi
Dar daug tokių kaip aš!

Kai skausmas žiaurus
Tavo širdį suspaus,
Nesiskųski žmonėms,
Jie tavęs neužjaus,
O kai laimės žvaigždutė
Tau suspindės,
Nesigirki žmonėms,
Nes jie Tau pavydės.

Pašnibždėk, paklausk..
Galbūt išgirs?
Matai?
Tai siena dengia tavo širdį..
Nenori ji nieko įleist..
Todėl širdis meilės šauksmų negirdi..
Ji nori būti laisva..
Bet tuo pačiu ir geidžiama..
Atgaivinti ją gali tik aistra..
Panaši į saldų medų bičių nešamą..
O ją turi širdis maną..
Tai tikrai ne melas ar pašaipa..
Leisk paliesti tavo sielą..
Leisk pažadinti ją..
Savo nepakartojamą širdies liepsną..
Juk viską ką turiu, tai meilė tau skirta..
Ji tyra..
Ji karšta..
Ji miela..
Ji ypatinga..
Ji nesugriaunama..
Ji tik tai..
Tik tau pažadėta..

Gyvenimas ne taurė vyno,
Jo šukės laimės neatneš
Dėja mes kartais ir nežinom,
Kad laimę daužom į šukes..

Draugystė – laimės taurė,
Draugystė – pasaka žavi,
Draugystė – be jokios apgaulės,
Tuomet jinai tikrai graži.

Dažnai, mes, draugui sakom: Tu nerealus žmogus.. ir tada Jį idedam į “nerealaus Žmogaus – Draugo rėmus” pradedam vardint: Tu gražus, linksmas, draugiškas, šmaikštus. Bet argi toks yra nerealumas? Telpantis į rėmus? Manau apie kažką nuostabaus neįmanoma pasakyti tiek daug gražių žodžių! Galbūt pakanka tik žvilgsnio, kuris viską pasako? Todėl tokiam Nepaprastam Žmogui, kaip Tu, nieko nesakysiu, tik pažiūrėsiu į akis ir plačiai plačiai nusišypsosiu! Turbūt suprasi, kad esi svarbus Žmogus ir mylimas draugas..

Kodėl sunku ištarti MYLIU, kai tai savy jauti?? Kodėl laimė nusigręžia, kai ji jau taip arti? Kodėl pasaka pasibaigia knygos vydury?.. ir palieka gilų randą kažkieno širdy.. Kodėl pradėt užtenka tik akių kontakto, o užbaigt sunku, kai nerandi išeiti rakto..?

Rodos visko užtenka pasauly: tyro oro, giedro dangaus, vandenynų plačių, skaisčios saulės..
Tik maža mums vieno žmogaus, mums maža vienų šiltų rankų, vieno žvilgsnio ir lūpų tylių.
Mums mažoka širdies, kuri virpa, kad ištartų žodį myliu.. Mums mažoka gaivaus vieno šypsnio,|
Vieno vakaro meilei suprast.. Meilei būtinas kitas žmogus,
Nes be meiles nublanksta: saulė, oras, vanduo ir žmogus..

Ar žinai kas yra gražu ?
Gražu, kai lietus tyliai leidžiasi ir palietęs tavo pečius, slenka žemyn..
Gražu, kai pirmi saulės spinduliai perskverbia tavo kūna..
Gražu, kai vos tik gimęs vaikas atmerkia akis..
Gražu, kai visą naktį atsigulęs žiūri į žvaigždes..
Gražu, kai PABUČIUOJI MYLIMAS LŪPAS..
Gražu, kai DRAUGAI PASITINKA IŠSKĖSTOMIS RANKOMIS..
Gražu, kai JAUTIESI MYLIMAS..
Gražu net gi tai, ko mes visiškai nematome..

Žinai kodėl verta šypsotis?
Nes šypsena:
Ji nieko nekainuoja, bet daug ką sukuria..
Ji blyksteli akimirką, o atmintyje kartais išlieka visą gyvenimą..
Ji sukuria laimę, geranorišką aplinką ir yra slaptažodis draugams..
Ji yra poilsis pavargusiam, vilties šviesa nusivylusiam ir saulės spindulys nuliūdusiam..

Ar žinai kas yra svajonė? Ne?
Netikiu.. Juk be svajonių gyvenimas be prasmės..
Ar žinai koks mielas yra sapnas? Ne?
Netikiu.. Juk be sapnų miegelis nebūtu toks saldus..
Ar žinai kodėl tu man reikalingas? Ne?
Netikiu.. Juk tu mano draugas, o be draugų,
Gyvenimas, Svajonės ir Sapnai neegzistuotų..

Niekada neleisk prisiliesti prie savo širdies purvinom rankom..
Būk verta tikro gyvenimo..
Šypsokis tik tiems, kurie verti tavo šypsnio..
Gyvenk taip, kad žmogus prie tavęs jaustųsi pilnavertis..
Niekada neliūdėk – nes gyvenimas per trumpas..
Ir galiausiai – tylėk, kai dūžta gražiausios svajonės ir tyriausia meilė virsta skausmu..
BET VISADA IŠLIK ŽMOGUMI!!

Dabar klausykis įdėmiai.. net jeigu žuvys ims skaraidyti, o paukščiai plaukiot vandeny.. ir jeigu Sacharos dykumoj staiga kils sniego griūtis, ar užpustys lig kaklo sniegu.. net jeigu visos jūros išdžius, o žirafai staiga sutrumpės kaklas.. ir jeigu kaktusas sumanys apsikirpti ir liks be spyglių, o ežiukas taps blondinas, net jeigu ims kalbėti pingvino koja, o dramblys ims šokti gulbių ežerą.. net jeigu iš dangaus ims leistis maži žali padarai. Žinok, kad Tu man visada išliksi DRAUGAS..

Ko žmogui reikia, kad jis apsidžiaugtų? Reikia labai nedaug.. Reikia saulės šviesos kai lyja, reikia lietaus kai būna kaitra, reikia vienatvės, kai triukšmas aplinkui. Reikia minios, kai vienatvė slegia pečius.. Reikia labai nedaug.. Reikia dainos, kai tyla kambary spengia, kai skamba daina – reikia tylos, ak, kaip kartais reikia tylos.. Reikia draugo, kai priešai pakelia kumštį, reikia priešų, kad geriau įvertintum draugą. Reikia labai nedaug..