Už tavo meilę ir rupestį ačiu, Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes. Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų, Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokyma pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.
Tau mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą, už ta rūpestėlį.
Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska,
Tiktai šalna širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie Taves prisiglausti,
Tu ? vienintelė moki suprasti,
Tu ? vienintelė moki atjausti.
Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimę, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelė glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Branda ir išmintis
Tau šviesų kelią kloja,
Už nemigo naktis
Vaikai karštai dėkoja.
O penkiasdešimt metų
Jaunystei ne riba.
Ir aidi senos dainos
Nauja, skambia gaida..
Tegul auksinio jubiliejaus rytą
Lyg saulė naujos viltys sužydės,
O mūsų žodžiai dar neišsakyti
Lai Tavo sielą šiluma užlies.
… gyvenk … privalai būti stipri … gyvenimas vienas ir turbūt gražus … stovi eglės lyg naktys … o gražiausios akimirkos ten – už horizonto … tikėki gyvenimu, ateitimi, savimi ir miško žvaigžde.
Nėra dainos, gražesnės už lopšinę, Kurią dainuodavo mama. Nėra dienos, gražesnės už gimimo. Su ja ir sveikinu Tave.
Kur tu, brangus vaikystės mano slenkstis, Medinis suolas, paprastas, grubus – O leisk tau, Mokytojau, nusilenkti Už tai, kad šiandien aš esu žmogus.
Už lango lėtą šokį šoka baltos snaigės, Laukuos aplink balta balta tyla. Ateina lauktos Šventosios Kalėdos, Į širdį tyliai beldžias ramuma.
Augame kartu su jumis!