Tu – obelų žiedai mažyčiai,
Tu – ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!
Praeina metai, kaip šešeliai nykus,
Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė,
Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus,
Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie …
žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų !
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.
Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė
Kol amžių ryto saulė patekės.
Mama ar tu man davei gyvybę?
Mama ar išmokei mane pirmo žodžio?
Mama ar tu davei man savo meilę, šilumą ir begailį džiaugsmą..
Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių
Ir palydėjai iš margų lankų.
Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę,
O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.
Kokia tu nuostabi esi – ne kiekvienam žinoti Didžiam žmoguj dažnai gyvena paslaptis… Mes linkim tau žavingą laiko žirgą pabalnoti, Kad dar ilgai tavy daužytųs Jaunystės nesutramdoma širdis!
Tu šypsokis linksmai, Nes jaunystė šviesi. Ir neleiski jos vėjams kedent. Ir atmink, kad visi Esam žmonės maži, Vieną kartą atėję gyventi.
Tu šypsokis linksmai, nes jaunystė šviesi. Ir neleiski jos vėjams kedent. Ir atmink, kad visi esam žmonės maži, vieną kartą atėję gyventi.
Tu būk tokia, kokia norėtum būti, Tu būk jauna ir laimės kupina. Gyvenki taip: gyvenimas, kad būtų Gražus kaip sapnas, ilgas kaip daina…
Augame kartu su jumis!