O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
O laikas slenka sidabrinėm gijom, Užpusto, panaikina praeitin takus. Būk tvirtu ąžuolu, kuris šalnų nebijo, Sukviesdamas prie židinio senus draugus.
… gyvenk … privalai būti stipri … gyvenimas vienas ir turbūt gražus … stovi eglės lyg naktys … o gražiausios akimirkos ten – už horizonto … tikėki gyvenimu, ateitimi, savimi ir miško žvaigžde.
O klasėje atrodys taip, kaip buvę Senų suolų eilė, juoda lenta. Ir sakinys lyg užrašytas vakar Su ta pačia gramatine klaida.