Tikėk, kad vietoj stovi saulė.
Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna.
Tikėk jog tiesa – tai apgaulė,
Bet mano meilė Tau – amžina!!!
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Tai kas kad pievose nei pienių , nei žvangučių… Tegul žydi jose šimtai margučių!
Mama, Linkiu, kad džiaugsmas vis lydėtų, kad skrietų dienos lyg daina, vargai ir rūpesčiai neliestų, širdis būtu laimės kupina.
Kad žmonės šypsotųs prie vieškelio balto, Kad saulė žydėtų virš tavo galvos, Kad lietus nuplautų ir skausmą, ir kaltę, Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdos. Kad medžių viršūnėse viltys nutūptų, Kad vėjai atpūstų gėrį iš namų, Kad vėlei užplūstų ir vėlei užsuktų Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų. Kad niekas ir nieko, ir niekad neskriaustų, Kad niekas nebūtų prie kojų mažų, Kad viskas iš nieko, Kad viskas iš naujo, Kad viskas į gera Ir viskas gražu…
Linkiu, kad tavo akys skausmo nematytų, Ir lūpas puoštų šypsena gera. O jei skaidrus lašelis į skruostą nukristų, Linkiu, kad tai būtų tik džiaugsmo ašara tyra.
Būk tiesa, kad tavim tikėtų, Būk gera, kad tave mylėtų, Būk ugnim, kad per lietų Pas tave sušilt galėtų.
Ir gerai, kad eini, kad veržiesi, svajoji, Kad šypsaisi linksmai, arba tyliai verki. Ir gerai, kad sava širdimi išmatuoji, laimę, džiaugsmą, kančias, net viltis ateity. Juk žinai-nebegrįš atgalios kas praeina, Negali nei sustot, nei palaukt negali. Gal gerai, jog atrodo, kad metai praeina, O gyvenimas lieka dar vis ateity…. Su Gimtadieniu..!
Kur tu, brangus vaikystės mano slenkstis, Medinis suolas, paprastas, grubus – O leisk tau, Mokytojau, nusilenkti Už tai, kad šiandien aš esu žmogus.
Žinok, kad bus klaidų, mažų ir didelių. Daug puslapių paliks raudonai pribraukytų. Linkiu, kad neplasnotum drugeliu, kad nepataisomų klaidų veliau nepadarytum! Su rugsėjo pirmąja !
Augame kartu su jumis!