Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta..
Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Už tavo meilę ir rupestį ačiu, Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes. Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų, Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
Vaisių stalas ir bonkutė, skanus tortas ir silkutė, galvos skausmas, skrandžio ydos…. tai vadinasi Velykos.
Ir su margučiais, su šv. Velykom, Ir su pirmais pavasario žiedais! Palaiminto prisikėlimo ryto, Gyvenimo su džiaugsmo spinduliais!
Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio. Kažkur tarp paprasto žmogaus. Yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ka reiškia pasakyti myliu? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl jei myli tai kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti sielą. Bet vistik meilė ji yra!!! Tas paprastas,kartu ir didis žodis! Bet kas nemyli!viso to suprast negali!
Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
širdy Tau vėlei neramu.
Galbut ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ka reiškia žodis “nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu – Mama.
Kad žmonės šypsotųs prie vieškelio balto, Kad saulė žydėtų virš tavo galvos, Kad lietus nuplautų ir skausmą, ir kaltę, Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdos. Kad medžių viršūnėse viltys nutūptų, Kad vėjai atpūstų gėrį iš namų, Kad vėlei užplūstų ir vėlei užsuktų Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų. Kad niekas ir nieko, ir niekad neskriaustų, Kad niekas nebūtų prie kojų mažų, Kad viskas iš nieko, Kad viskas iš naujo, Kad viskas į gera Ir viskas gražu…
Ne, širdis nesensta ir nežyla, Jeigu ji turtinga ir dosni. Lyg saulės spinduliuos sušyla Tie, kuriems gerumą dalini. Aštuoni dešimtmečiai praėjo, Širdy gerumo neužgniaužė, Ir jis išsaugotas tarp vėjų Visus dar šildo, tarsi laužas.
Skubėjo vasaros ir žiemos Prabėgo laikas neramus Šį kart gegužė suskaičiavo Septyniasdešimt penkerius metus Nenusimink, kad laikas skrenda, Tarytum paukščiai į šiltus kraštus, Jums jubiliejų gražų dovanoja, O metai verčia vis naujus lapus.
Vis kartojas žiemos ir vasaros, Ir pavasario vėjai žali. O gyvenimas primena pasaką, Pasiklydusią žemės kely. Ir gyvenimas ima lyg duoklę Mūsų juoką, svajas ir džiaugsmus, Ir lyg skolą nemokamai, dosniai Atskaičiuoja, dalina metus.
Gyvenimas nepakartojamas ir toks neilgas. Jis neša mus kaip trykštanti srovė, Kada plaukai pirmi šerkšnu sužvilga, Skausmingai ieškai jo tikros prasmės … Tebūna visos jūsų dienos gražios Lyg gaivinanti versmė, Nors valandų saulėtų ir bus nemaža Dalint save kitiems – gyvenimo prasmė !
Greitai bėga ir žiemos, ir vasaros Ir pavasariniai vėjai šilti, O gyvenimas primena pasaką – Pasiklystume žemės glėby, O gyvenimas ima lyg duoklę Mūsų juoką, svajones ir džiaugsmus. Ir kaip skolą nemokamai dosniai Suskaičiuoja, dabina metus.
…Gražus ir didelis yra gyvenimo namas. Jame labai daug durų. Ir kiekvienais metais vis atveri naujas ir naujas. Štai Tu atvėrei 50- tą savo gyvenimo kambarį. Tad ir šiandieną šypsokis, o visą gyvenimą būk laimingas…
Būk švelni ir tyra Kaip pirma žaluma Kaip pavasaris būk, Tu visų laukiama. Jei purvu aptaškys, Tu pabūk lietumi Jei suklupsi kely, Tu pabūk savimi. Jei teks skausmą patirt, Tu pabūk viltimi, Jei nebus kuo tikėt, Patikėk savimi.
Daug laimės ir sveikatos norim palinkėti. Ir metų dar daug prasmingų ir ilgų, Ir kad širdis dar vis ilgai plazdėtų, Nors plaukai pasidabravę jau šerkšnu.
Lai šie žiedai į užmiršimo taurę Skandina aitrų nerimą širdies, Išlikus žiedu sužydėk iš naujo, Ir niekas Tavo laimės nepalies.
Iš meilės ir vilties Iš jausmo ir minties, po mėlynu dangum gimei, gimei žmogum. Tau šypsosi tėvai Mojuoja tau klevai O kiek aplink žiedų O Kiek gražių vardų. Greičiau, greičiau eime ta žydinčia žeme, Į vardą atsiliepki, Paukščiu į šauksmą bėk Į šviesą atsisuk ir tik laiminga būk.
Nors aš ne gėlės ir ne dovana, bet aš – žinutė iš širdies siųsta, gimiau iš noro apkabint tave, pasveikint su gimtadienio švente!!! Būk laiminga(s) miela(s)…
Sveikatos ir laimės, džiaugsmų palinkėsim, saulėtos padangės, sėkmės, ištvermės, Kad dar daugelį metų bijūnu žydėtum Ir mūs neužmirštum – linkiu iš širdies.
Ir gerai, kad eini, kad veržiesi, svajoji, Kad šypsaisi linksmai, arba tyliai verki. Ir gerai, kad sava širdimi išmatuoji, laimę, džiaugsmą, kančias, net viltis ateity. Juk žinai-nebegrįš atgalios kas praeina, Negali nei sustot, nei palaukt negali. Gal gerai, jog atrodo, kad metai praeina, O gyvenimas lieka dar vis ateity…. Su Gimtadieniu..!
Gimtadieniai ir jubiliejai svaigūs, Tegu išpuoš Tamsius kelius žiedais, Te laimės kelias niekad nesibaigia, Te bus širdy jaunystė amžinai.
Yra gyvenime ir praeitis ir ateitis, Ir dideli darbai, ir didelės svajonės, Laimingas tas, kas moka atvira širdim Gyvenimą praeiti ir mylėti žmones.
Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos, O jų šešėliai dengs praėjusius metus, Bus pamokos, skambės skambutis, Tik mūsų čia jau nebebus.
Augame kartu su jumis!