Meilė – tai žodis šventas,
Meilė – galinga yra,
Meilė nemiršta, ne…
Meilė yra tavyje!!!
Tu – obelų žiedai mažyčiai,
Tu – ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Kol saulė dar nenusileido
Kol dar širdis pilna liepsnos
Mielasis, man reikia tavo veido
Ir balso tavo, lyg dainos!
Tikėk, kad vietoj stovi saulė.
Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna.
Tikėk jog tiesa – tai apgaulė,
Bet mano meilė Tau – amžina!!!
Myliu tave labai labai.
Te išsipildo mūs sapnai.
Sapnai visi visi visi,
Ten kur mes lakstome basi.
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta..
Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Mes ėjom ten kur vedė mus likimas…
Tave aš pamilau,tik vieną iš visų..
O ką žada ateitis,to niekas dar nežino,
Gal tikrai ne veltui suitikom-aš ir tu?
Mūsų keliai netyčia susitiko,
Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu
man buvo gera eit rytojaus pasitikti
Kada šalia manęs ėjai ir tu.
Augame kartu su jumis!