Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas. Bet vienatvė yra pats nuostabiausias jausmas. Vienintelis jos trūkumas yra tai, kad nėra su kuo tuo jausmu pasidalinti..
Jei pasiekčiau aš tave laikyčiau tave užrakintą savo širdyje.
Jie pasiekčiau aš tave niekada nepalikčiau tavęs vienumoje.
Jei pasiekčiau aš tave visada būčiau drauge.
Aš žinojau, kad tave myliu dar mums prieš susipažįstant.. Aš žinojau, kad aš tave pamilsiu prieš tai, kai tu man pažvelgsi į akis. Tu buvai mano svajonė, kuri tapo realybe. Aš žinau, kad tau kyla klausimų ir tai atrodo kvaila, bet tai tiesa.
Gera žinoti, kad kažkur pasaulyje yra artimas širdžiai žmogus. Gera žinoti, kad jis niekada nenuvils ir neįskaudins. Gera žinoti, kad jis visada padės ir išklausys. Nesvarbu kiek toli jis yra, svarbu, kad jis yra. Svarbu, kad žinau kas jis. Svarbu, kad tu žinotum, jog toks esi. Mylimas draugas ir širdžiai artimas žmogus.
Kiekvienas į savo gyvenimo bagažą prisikrauna daiktų… telefoną, kompą, CD, ..ir daug daug visokio šlamšto.. Gal žmogau, sustok ir įsimesk Draugiškumą – manai tai kvaila, kaip gali įsimesti į bagažą jausmą.. vat taip įmanoma, tereikia tik labai norėti, ..Nepamiršk meilės – gyvenime be jos daugiau nieko gero neturi.. Ašarų – sakytum tik silpni verkia.. pagalvok žmogau, ar verkiama tik tada kai liūdna, o liūdima tik tada kai verkiama, tai visiškai ne taip.. Viskas šiam pasauly reikalinga, tik tu pasiimk..
Kai reikia draugiško peties,
O jo nėra,
Kai nekenti savęs paties,
Aplink tik tuštuma..
Kai ieškai viduje vilties..
Palietęs jis mane ranka.. nueis?
Bet kas gi jis yra išties?
Paklausti niekaip nedrįstu..
O gal gi ne?
Gal jis tada išnyksta minioje?
Nespėjus man akių pakelt, pavirsta ašara?
Gal angelo, o gal tiktai žmogaus ranka?
Gal jis yra viltis mana?
Nebežinau..
Tik laukiu.
Kol palies šilta ranka mane..
Pavogs tą skausmą ir suspaus delne..
Kol vieną dieną skausmas nebegrįš,
Vidaus pasaulis nebebus tik pilkuma,
Kol vėl širdis gyventi pasiryš..
Geri draugai – didžiausias turtas
Ir jų draugystė – visada tyra,
Žmogus gyvenime daug ką pamiršta,
Bet draugas draugo – niekada.
Ar matei kaip skleidžiasi gėlė? Aš ne.
Ar matei kaip auga medis? Aš ne.
Ar matei pirmą ar paskutini lietaus lašą? Aš ne.
Ar matei gestančią žvaigždę? Aš ne.
Ar matei krentantį į jūrą negyvą paukštį? Aš ne.
Ar matei kaip nustoja plakti širdis? Aš ne.
Ar matei kaip į žmogaus širdį įsmeigiamas peilis. Aš ne.
Ar matei kaip žmogus verkia viduje? Aš ne.
Atrodo, nemaciau nieko,.. bet ar matei angelą žemėje?
Aš mačiau.. TAVE
Gyvenimo keliai vos matos. Kiek jų daug, kokie jie platūs. Dar nežinomi beveik … Na tai kas, tik drąsiai eik!
Tegu žiedai išpuoš kiekvieną šventę, Kaip veidą puošia lūpų šypsena, Tegu krūtinės džiaugsmas neaplenkia Ir laimė nesibaigia niekada.
Ne visos audros nuoskaudas palieka – Po jų sušvinta mėlynai dangus… Tegu tikrove virsta Tavo siekiai, Lai negandų Tavam kely nebus.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis Dar apgaubtas stebuklų skraiste, Ir veidukas dar švyti kaip saulė, Kai miegodama šypsais sapne.
Tu tyra ir trapi asmenybė, Dar nei melo, klastos nežinai. Tavo vaikiškas mažas pasaulis Tegul būna ilgai, dar ilgai….
Aš – Jūsų didžiausias džiaugsmas. Gyvenimo prasmė. Aš sugebu atnešti Jums laimę, Jūs mano artimiausi žmonės. Motina ir Tėvas… Geriausi ir gražiausi pasaulyje. Aš – Jūsų didžiausias rūpestis: Jūsų vargelis, nemiegotos naktys ir ašaros. Sugebu pareikalauti is Jūsų geriausių valandų, Sugebu sugriauti Jūsų planus. Aš – Jūsų neparašyta disertacija, nepastatyti namai… Bet, aš – Žmogus. Mane reikia ne tik prausti, šukuoti, valgydinti. Su manim reikia kalbėti, dainuoti, sekti pasakas. Manyje reikia matyti ir gerbti žmogų. Ir aš juo būsiu. Būsiu didžiausias Jūsų rūpestis, ateitis, Jūsų neišsipildžiusios svajonės, Jūsų didžiausia laimė…
Aš trapus ir baltas popieriaus lapas, Pats nusispalvinti negaliu. Tad jei piešite mane tamsiomis spalvoms – būsiu niūrus, O jei piešite skaisčiomis – būsiu šviesus ir linksmas. Aš tarsi paruoštas lipdymui molio gabalas, Pats nusilipdyti negaliu. Tad jei lipdysite mane piktą – busiu piktas, Jei lipdysite mastantį – busiu protingas. Aš maža, gležna gyvybės sėkla, Pati išdygt negaliu. Jei sėsite mane abejingai – užaugsiu menka, Jei sėsite su meile – uzaugsiu stipri. Aš Jūsų sumanyta, bet neužbaigta daina, Pati sau žodžių pasirašyti negaliu. Tad jei sudėsite į mane bet kokius žodžius – skambėsiu padrikai, Jei sudėsite į mane išmintį – skambėsiu gyvai.
Tu tyra ir trapi asmenybė, Dar nei melo, klastos nežinai. Tavo vaikiškas mažas pasaulis Tegul būna ilgai, dar ilgai….
Ne visos audros nuoskaudas palieka – Po jų sušvinta mėlynai dangus… Tegu tikrove virsta Tavo siekiai, Lai negandų Tavam kely nebus.
Tegu žiedai išpuoš kiekvieną šventę, Kaip veidą puošia lūpų šypsena, Tegu krūtinės džiaugsmas neaplenkia Ir laimė nesibaigia niekada.
Gyvenimo keliai vos matos. Kiek jų daug, kokie jie platūs. Dar nežinomi beveik … Na tai kas, tik drąsiai eik!
Aš – trapus ir baltas popieriaus lapas, Pats nusispalvinti negaliu, Tad, jei piešite tamsiomis spalvomis,- būsiu niūrus, Jei piešite mane skaisčiomis spalvomis, -būsiu šviesus ir linksma Aš – paruoštas lipdymui molio gabalas, Pats nusilipdyti negaliu, Tad, jei lipdysite mane piktą ,-būsiu gąsdinantis, Jei lipdysite mane mąstantį,- būsiu paguodžiantis. Aš- maža ir gležna gyvybės sėkla, Pati išdygti negaliu, Tad, jei sėsite mane abejingai, užaugsiu menka, Jei sėsite mane su meile, užaugsiu derlinga. AŠ- jusų sumanyta, bet neužbaigta daina, Pati sau žodžių pasirašyti negaliu , Tad, jei sudėsite į mane bet kokius žodžius skambėsiu padrikai , Jei sudėsite į mane išminties pilnus žodžius, skambėsiu gyvai.
Išeini…Dar sustok minutėlei Ant mokyklos baltuojančių laiptų. Nebeteks Tau daugiau jais bevaikščiot. Pajutai? Kažko širdį sugėlė. Papurgalvė vaikystė čia lieka, Pilnos juoko mokyklinės dienos… Ves į ateitį kelias ne vienas,- Te šviesus, pats tiesiausias tau driekias. Reiks ieškoti, teks klupti ir klysti, Gal skausmingai dvejoti ne kartą, Kas bebūtų, pats sau įsakyki: -Neišduosiu nėsyk Žmogaus vardo.
Eisim jau. Girdi? Skambutis skamba! Paskutinį kartą paklausyk, Koks labai pažįstamas ir geras Tas mokyklos balso skambesys…
Čia prabėgo vaikystė, atėjo jaunystė, Čia praleidote savo gražiausius metus. Čia jums leidžiama buvo pakilt ir suklysti, Čia supratot gyvenimą, rado draugus.
Sustok, įsiklausyk – Skambutis neeilinis. Nors daugelsyk girdėtas,- Šį kartą – paskutinis!
Jūs susirinkote jau paskutinį kartą,- Daugiau nereiks planų ir rašinių į užrašus rašyti… Pavasaris jau beldžiasi už vartų, Naujom spalvom pasaulis švyti. Kitokie šiandien Jūs atrodot,- Nuoširdūs, tyliai susikaupę, Ir mintys, ir jausmai alsuoja grožiu, Skambutis paskutinis Jūsų laukia.
Augame kartu su jumis!