Aš toks laimingas, žinai kodėl? Todėl, kad man labai pasisekė, žinai kodėl? Todėl, kad Dievas man padovanojo dovaną, žinai kokią? Tave, mano meile.
Meilė yra tai, ką aš matau tavo šypsenoje
Meilė yra tai, ką aš jaučiu kai mane palieti
Meilė yra tai, ką aš girdžiu kai tu ką nors sakai
Meilė yra tai, kuo mes dalinamės kasdien.
Kai švelnus vėjelis praskrisdamas pakuždės tau mano vardą paslapčia, tai žinok, aš tavęs pasiilgau, mintimis skrendu pas tave..
Mylėti galima tik vieną kartą… Ir dar kartą… Ir dar kartą… Nes gyvenimas tiesiog per trumpas, kad būtų galima nemylėti!
Ryte nevalgiau – galvojau apie tave. Dieną nevalgiau – galvojau apie tave. Vakare nevalgiau – galvojau apie tave. Naktį nemiegojau.. nes norėjau.. valgyti
Tegul tau saulė šviečia nuostabiausiais spinduliais, mėnulis teneša tau laimę, tegul tau daug žvaigždžių rodo tiesų kelią, o vėjas tegul atneša tau meilę…
Kada naktis apgaubia žemę ir gęsta namuose šviesa, Tave matyt ir jausti noriu, tu mano džiaugsmas ir aistra…
Kodėl aš myliu? Prisimenu jo veidą, akis, ilgai nematau jo. Kodėl mane tai traukia prie jo? Kodėl žmogui tokia stipri meilė, kuriam esi nereikalingas?
Atleisk, kad aš tave mylėjau, atleisk, kad aš tave trukdžiau, atleisk, kad aš tavim tikėjau ir tik šiandieną viską supratau.
Paliesk mane žvilgsniu – ir aš pamilsiu tas akis,
O lūpas kuriomis bučiuosi, sapnuosiu naktimis.
Paliesk mane, į savo sapną panardink
Ir švelniai švelniai apkabink
Labanakt, mano angele aplankysiu tave sapne.. Jei pajusi švelnų lyg pūkas prisilietimą, žinok, kad tai aš glostau ir bučiuoju tave.
Tu nuostabus. Žavus. Viliojantis mano sapnas. Noriu, kad jis niekada nesibaigtų.
Kada naktis apgaubia žemę ir gęsta namuose šviesa, Tave matyt ir jausti noriu, tu mano džiaugsmas ir aistra.
Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimė, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelę glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
Širdy Tau vėlei neramu.
Galbūt ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ką reiškia žodis “nedaryk”
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu – Mama.
Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų.
Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrįžt galėtum, kai mums neramu.
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
Šiandien Tau gėlių mes puokštę dovanojam
Ir ilgiausių metų norim palinkėt.
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos – padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmonės – dideli vaikai.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
Šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbų.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo rankų nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi -
Brangiausia žemėj Tu esi.
Buvo džiaugsmo akimirkos,
Buvo liūdesio valandos…
Buvo pavasario audros,
Buvo alsus vasaros nuovargis,
Brangus rudens susimąstymais…
Visko buvo šitam ilgam kely…
O dabar prieita toji aukštuma,
Nuo kurios malonu apžvelgti
Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus.
Išaugo vaikai…
Švelnios anūkų rankutės grąžina dosniai ir nesavanaudiškai dalintą namų šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę.
Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems.
Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veidą ir dabar kupiną pasiaukojimo ir atsidavimo.
Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta – anūkai.
Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim:
būk stipri, būk kantri, nes tavęs laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau tokia pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugnį, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto…
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume…
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
apkloji liūdintį sušildančia skraiste;
Ir norisi, kad jie – nebylūs žodžiai,
tūnoję mano viduje, pasiekt pasaulyje
jautriausią širdį; Ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave.
Mieloji mama, tu buvai ir liksi
Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu.
Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi
Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi.
Sugrįžti trokštame kur tu,
Kur senas beržas, kur gimtinė,
Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama
Širdy tavojoj meilė begalinė.
Žydekite kaip visos gėlės žydi,
Ir būkite jauna jauna
Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau
Gėle laiminga būna visada
Tegul visuomet šypsosi jums saulė
Tegul visuomet neduoda jums liūdėt
Gimtadienio proga dovanoju laimės saują,
Ir viso to ko MAMAI galima linkėt.
O buvo saulės,vėjo-buvo visko,
Svajonių laivas blaškės audrose.
Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko,
Ne kartą džiaugsmas degė akyse.
Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo.
O tu likai švelni, likai rami,
Nes tu skausmus ir negandas mokėjai
Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad pusė kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kūrybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės – turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.
Augame kartu su jumis!