Pasukot šiandien jūs į naują kelią, kur pilna džiaugsmo ir liūdesio dienų, bet nieks užtemdyti negali dviejų galingų mylinčių širdžių. Tas kelias ilgas ir į priekį šauks jus. Jūs eisite ilgai labai ilgai.., o kai bus liūdna nuotaika praskaidrins mažų vaikučių švelnūs ir linksmi balsai. Linkiu, kad niekad neišblėstų jūsų mylinčių širdžių ugnis,kad niekad neužgestų jūsų sukurtas šeimos židinys.
Mylėkite viens kitą iš širdies, Ir gelbėkite, ir ginkite viens kitą. Tiktai išėję į gyvenimo kelius, Jūs neužmirškit šito krašto. Kuriam užsiauginote sparnus, Kuriam pažinot meilės raštą. Ir neužmirškit jūs šitų žmonių Kurie Jums laimės ir sėkmės linkėjo, Kurie Jums širdį nešė dovanų Ir į svajas įpynė Nemuno vėją. Mes linkime mylėt tvirtai viens kitą, Ir drąsiai žengti gyvenimo keliais, Sukurti gražų ir saulėtą rytą, Su meilės ir ramybės spinduliais. Juk kartais būna ir takai nelygūs, Ir apsiniaukęs rudenio dangus. Ir kartais žodžiai, lyg erškėčiai dygūs, Užtemdo tai, kas buvo taip brangu. Bet kai tvirtai mylėsite viens kitą, Ir gerbsite viens kito troškimus, Tai laimė nekviesta ir neprašyta, Kasdien pabels į Judviejų namus.
Tegul gyvenimas Jums neš gražiausią dainą, Kaip paukščiai neša saulę ant sparnų. O mes šiandien pasveikinti atėjom, Ir atnešėme džiaugsmą dovanų. Ir tegul niekad Jums netrūks čia saulės, Pačių skambiausių vyturio dainų. Mes norime visą laimę iš pasaulio Padėti Jums ant virpančių delnų.
Jei sieksite laimės, tai siekit kartu.
Gyvenimo vėjams galvų nenuleiskit.
Tik saugokit meilę ir liepsną širdžių.
Rytojun lyg pasakon ženkit.
Laimingi būkite bendruos gyvenimo keliuos,
Nors ir per kalnus jie vinguotų.
Nesidairykit atgalios, nors praeitis saldi vyliotų.
Ir jei kuris paslys kely, antram tuoj paduokit ranką.
Ir vėl pirmyn, tiktai pirmyn
Žinokite gyvenime suklysti daug kart tenka.
Būkite laimingi.
Eikit gyvenimo saulės sutikti, neškit šypseną, laimę kartu. Tegul niekas nedrįsta sutrypti, kas svajonėse buna brangu. Eikit – šypsokites kaip šypsosi saulė, šildykit šypsena širdis visų, tegul šviečia vien laimė pasauly tegul Jum būna be galo šviesu.
Mylėkit vienas kitą tyliai,
Be priekaištų ir pažadų.
Mylėkit taip, kaip paukščiai myli
Apsvaigę nuo gimtų šilų.
Tegul vienos širdies plakimą
Kita širdis visad išgirs
Ir jeigu suvedė likimas
Tegul jau niekad neiškirs.
Esat Jūs jauni abu -
Gera buvo linksmintis,
O dabar į dvi puses
Obuolį dalinsitės,
Nuo dabar abu žiedais
Būsite sukaustyti,
Vienas kito pakuždom
Patarimo klausite.
Ir dalinsitės perpus
Liūdesį ir pusrytį,
Jei į pusnį grius kuris -
Tai abudu griūsite..
Linkime geros kloties,
Ko abudu tikitės
Ir mylėti taip karštai,
Kaip dabar, kad mylite..
Būkite laimingi, suradę vienas kitą,
Būkite laimingi, kaip du žiedai pražydę,
Būkite laimingi, sumainę auso žiedus,
Neškit į gyvenimą vien džiaugsmą, laimę, dainą.
Mieli jaunavedžiai,
Te saulė Jus visad sušildo..
Te meilė būna visada..
Te Jūsų norai išsipildo..
Te pranašas Jums laimę lemia..
Te šie žiedai Jums amžiams lieka..
Ir dar labai, labai linkime Jums tai,
Kas geriausia ir mieliausia šioj žemelėj..
Mamyte , tiek daug darbo nudirbai,
Tavo rankos tokios dar švelnios.
Mamyte,tai tavo rankos yra švelniausios,
Skaisčiausios!
Telinkime Mamos diena praleisti laimingai!
Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių.
Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia.
Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras…
Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje “MAMA”.
Tegul saulutės spindulėlių
Tau niekad nepristinga.
Te žemėj nepritrūks gėlių,
Kad butum tu laiminga.
Be Tavęs nebūčiau gimęs,
Jei ne tu ? nebūt manęs.
Vien dėl to labai dėkingas,
Tau esu, Mamyt, iš ties.
Prabėgs lyg vėjas moksleiviškos dienos,
Išeisim palikę gimtuosius namus.
Paliksim viską, kas buvo taip miela:
Vaikystę, svajones ir klases draugus…
Kai tylus medžiai tyliai ošia,
Kai švelnios bangos paliečia tave,
Kai jūros žvaigždės tavo galva puošia,
Kai skamba seno žvėjo vieniša daina,
Kai vėjas suvelia tau plaukus
Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu,
Tada sakyk gi, mama, užsimerkus:
“Gyvenimas yra gražus!”
Dėkui tau už nemigo naktis,
Už mokyma pažint gyvenimą,
Už meilės, Džiaugsmo kupinas akis,
Už viską tau dėkoju Mama.
Geroji mama, mes užaugom.
Kiekvienas jau savam kely.
šarma paglostė tavo plaukus,
Bet dar ruduo toli.
Tik tu mokėjai mus užjausti.
Dažnai pavargus nuo darbu.
Dar kartą leiski prisiglausti
Prie tavo ranku nuostabių.
Ir šiandien tariam mes visi -
Brangiausia žemėj Tu esi.
Kai apsiniaukia saulės spindulys,
Kada laukai ir pievos ištuštėja,
Matai, kaip grimzta metai vis gilyn
Ir pajunti, kad puse kelio jau praėjo.
Dar kiek jėgos, kurybinės minties
Ir dienos, metai lekia greitai.
Mes linkim iš visos širdies
Su ugnele širdy toliau gyventi.
Nesakome, kad laimė lietus per kraštus,
Bet linkime – tebus jos tiek, kiek reikia.
Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės ? turbūt,
Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit,
Lai šoks naktis už lango šokį trankų.
Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti,
Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę rankų.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos…
Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostancia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mus kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiuri, Tu taip šiltai žiuri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai ?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Numegzk man
Margą pirštinėlę,
Apskleisk gėlėtą skarelę…
Dar daugel metų,
Sengalvėle,
žydėki mums obelėle !
Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos ? padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas “Mama”.
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmones – dideli vaikai.
Pažvelk, mamyt, pro langa -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj – ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
Praeina metai, kaip šešeliai nykus,
Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė,
Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus,
Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie …
žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų !
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.
Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė
Kol amžių ryto saulė patekės.
Augame kartu su jumis!