Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos. Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly, Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos. Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį, Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas. Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio, Reikia kad pamiltų lūžtančias šakas..
Kol saulė dar nenusileido Kol dar širdis pilna liepsnos Mielasis, man reikia tavo veido Ir balso tavo, lyg dainos!
Tikėk, kad vietoj stovi saulė. Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna. Tikėk jog tiesa – tai apgaulė, Bet mano meile Tau – amžina!!!
Myliu tave labai, labai. Te išsipildo mūs sapnai. Sapnai visi, visi, visi, Ten kur mes lakstome basi.
Tavo vardas gražesnis už saulę ir už tūkstančius aukso žvaigždžių Tavo vardas man vienas pasaulyje, Kurį aš taip širdy branginu…
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta… Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga. Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas. Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Mūsų keliai netyčia susitiko, Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu man buvo gera eit rytojaus pasitikti Kada šalia manęs ėjai ir tu. Mes ėjom ten kur vedė mūs likimas… Tave aš pamilau, tik vieną iš visų… O ką žada ateitis, to niekas dar nežino, Gal tikrai ne veltui susitikom – aš ir tu?
Kažkur tarp žemės ir dangaus. Kažkur tarp saulės ir tamsaus mėnulio. Kažkur tarp paprasto žmogaus. Yra tas didis žodis meilė. Ir kiek tas žodis mums brangus? Ka reiškia pasakyti myliu? Gal tai tik išmislas klaikus? O gal jinai atstoja viską? Kodėl jei myli tai kenti? Iš kur tiek klausimų tam žmogui kyla? Iš kur ta širdgėla baisi? Ji gali pražudyti sielą. Bet vistik meilė ji yra!!! Tas paprastas,kartu ir didis žodis! Bet kas nemyli!viso to suprast negali!
Nori draugą tu turėt,
Neišduot ir patikėt,
Draugas tai Tau ne žaisliukas,
Tai šuniukas ar kačiukas.
Myliu aš draugus labai,
Nes geriausi jie tikrai!
Būna, kad nori pasikalbųti, bet nieko nėra šalia..
Tada tenka kalbėtis tik su pačiu savimi..
Būna, kad liūdi, bet ir vėl nėra kas Tave paguodžia,
O paguosti save gana sunku..
Visko būna, bet visko ir reikia..
Kartais pagalvoji kiek mažai reikia,
Kad iš Tavo veido nedingtų šypsena..
Reikia, kad tik kas nors būtų šalia..
Jei manai, kad taip myliu,
Gali manyt, kad nekenčiu.
Jei manai, kad nekenčiu,
Reiškia nesupranti ką jaučiu..
Tu klausi manęs, kodėl liūdna.
Žiūriu, kur gesta vakarai-
Taip gesta vasaros diena,
Taip gesta viltys ir sapnai.
Taip gesta.. Meilė ir Kačia..
Tik neužges man niekados
Širdis ir žemėmis užkasta,
Dėl tavęs ji plakti nesustos..
Kur beeičiau – sutinku Tave,
Tačiau toks tolimas dabar esi..
Ką bedaryčiau – sutinku Tave,
O Tava širdis nuo manosios taip toli..
Kur beeičiau – sutinku Tave,
Kaskart širdis suvirpa vis stipriau,
Drebėti rankos ima dar labiau..
Ir vos pažvelgus į tavas akis,
Man tarsi kojos linksta..
Galvoju, ką gi šįkart jos man pasakys?
Žiūriu aš į tave ir visos mintys tarsi dingsta..
Kas bloga tarsi rūkas išsisklaido,
Jau vos pažvelgus į tave,
Tačiau staiga visas svajas išbaido
Mintis, kad tu jau su kita..
Aš visai tavęs nepažįstu..
Ir atleisk, kad aš tau rašau,
Aš tik norėčiau užmegzti draugystę,
Ir atsakymą gauti.. Prašau..
Žvaigždės yra tam, kad jas suskaičiuotum,
Kad naktį į jas žiūrėdama svajotum.
Tam, kad suprastum kokia mažytė esi,
Tam, kad pajaustum dėl ko gyveni.
Dar žvaigždės tam, kad jas kam nors padovanotum,
Kad vienai krentant norą sugalvotum,
Kad pasiklydus kelią rastum,
Kai liūdna, kad gyvenimą suprastum.
Kiek pavasarių žaliuoja prieky,
Mokėkit laukti – patys jie ateis,
Gyvenimą mylėdami mokėkit
Dalytis juo kai reikia su kitais.
Pagirdykit medžius,kai šauks iš akrščio
ir jūrą atpažinkite laše,
Mokėkit linksmintis ir džiaugtis garsiai
Liūdėt ir verkti – tyliai paslapčia.
Mokėkit gimti kas dieną, kas sekundę
Ir savyje išsaugoti kitus,
Tegul pro šalį dienos nepradunda,
Te jos ilgesnės būna už metus..
Kai paukščiai gers dangaus žydrynės gaivą,-
Mylėkit vienas kitą.
Kai viesulai ims siausti
Ir negandom dangus pajuos,-
Laikykit vienas kitą.
Kai laiko rūdys bandys pagraužti Jūsų meilę,-
Matykit vienas kitą.
Kai džiaugsmas degs,
Ar skausmas maus Jums širdį,-
Girdėkit veinas kitą.
Jūsų rankos sujungtos bendram gyvenimui
Jūsų širdis sujungtos vienai laimei kurti
Todėl visų dienų ir metų bėgyje,
Jūs saugokit viens kitą, kaip didžiausią turtą
Ir eikite per žemę tiesūs ir laimingi,
Neklupdami prieš audrą, nelinkdami prieš vėją,
Tegul takuos obels žiedai Jums sninga,
Tegul kelius Jums spinduliais nusėja…
Ir saugokite židinį bendros ugnies,
Kad vėjai svetimi neišblaškytų.
Mylėkite viens kitą iš širdies,
Ir gelbėkite, ir ginkite viens kitą.
Tiktai išėję į gyvenimo kelius,
Jūs neužmirškit šito krašto.
Kuriam užsiauginote sparnus,
Kuriam pažinot meilės raštą.
Ir neužmirškit jūs šitų žmonių
Kurie Jums laimės ir sėkmės linkėjo,
Kurie Jums širdį nešė dovanų
Ir į svajas įpynė Nemuno vėją.
Mes linkime mylėt tvirtai viens kitą,
Ir drąsiai žengti gyvenimo keliais,
Sukurti gražų ir saulėtą rytą,
Su meilės ir ramybės spinduliais.
Juk kartais būna ir takai nelygūs,
Ir apsiniaukęs rudenio dangus.
Ir kartais žodžiai, lyg erškėčiai dygūs,
Užtemdo tai, kas buvo taip brangu.
Bet kai tvirtai mylėsite viens kitą,
Ir gerbsite viens kito troškimus,
Tai laimė nekviesta ir neprašyta,
Kasdien pabels į Judviejų namus
Tegul gyvenimo jums neš gražiausią dainą,
Kaip paukščiai neša saulę ant sparnų.
O mes šiandien pasveikinti atėjom,
Ir atnešėme džiaugsmą dovanų.
Ir tegul niekad Jums netruks čia saulės,
Pačių skambiausių vyturio dainų.
Mes norime visą laimę iš pasaulio
Padėti Jums ant virpančių delnų.
Nuo šiol per pusę duonos riekę,
Per pusę džiaugsmą, nerimą pusiau,
Lai negandos už vartų pasilieka,
Juk žmogų vienišą užpult lengviau.
O mes kartu! Mes drąsūs, mes laimingi
Dvi žvaigždės šviečia du kartus ryškiau,
Dvi upės dvigubai gilesnę vagą ūžia,
Du o du takai, į platų kelią susilieja.
Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų
Palieski lūpas bučiniu švelniu,
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių
Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,
Mūs plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangusis būkime širdim jauni mes visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.
Tegul ant jūsų bendro kelio
Žiedai gražiausi pražydės.
O sutuoktuvių proga linkim
abiems Jums laimės didelės
Tegul vienos širdies plakimą
Kita širdis visad išgirs.
Jeigu jau suvedė likimas
Tegul jau niekad neišskirs.
Į tolumas nueina žmonės,
Kitiems kelius pramindami
O meilės kelias, jis kiekvieno kitas,
Ir jį tik pats surast gali.
Sunku , oi būna!Daužo kojas
Ir širdį akmenys pikti.
O reikia eiti neparpuolant
Ir draugą saugojant kely.
Gyvenkite abu kaip žmonės,
Nesusmulkėję, dideli.
Tegul vaikų vaikai iš Jūsų pasimokys,
Gyvenime suklysti negali.
Nuneškit meilės trapų žiedą
Lig pat senatvės, lig gilios.
Šypsokitės abu pavasariais
Ne tik džiaugsme, bet ir varguos.
Jūsų rankos sujungtos bendram gyvenimui, Jūsų širdys sujungtos vienai laimei kurti. Todėl visų dienų ir metų bėgyje, Jūs saugokit viens kitą kaip didžiausią turtą. Ir eikite per žemę tiesūs ir laimingi, Neklupdami prieš audrą, nelinkdami prieš vėją, Tegul takuos obels žiedai Jums sninga, Tegul kelius Jums spinduliais nusėja… Ir saugokite židinį bendros ugnies, Kad vėjai svetimi neišblaškytų.
Augame kartu su jumis!