Meilė – tai žodis šventas,
Meilė – galinga yra,
Meilė nemiršta, ne…
Meilė yra tavyje!!!
Tu – obelų žiedai mažyčiai,
Tu – ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lužtančias šakas…
Kol saulė dar nenusileido
Kol dar širdis pilna liepsnos
Mielasis, man reikia tavo veido
Ir balso tavo, lyg dainos!
Tikėk, kad vietoj stovi saulė.
Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna.
Tikėk jog tiesa – tai apgaulė,
Bet mano meilė Tau – amžina!!!
Myliu tave labai labai.
Te išsipildo mūs sapnai.
Sapnai visi visi visi,
Ten kur mes lakstome basi.
Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta..
Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!
Mes ėjom ten kur vedė mus likimas…
Tave aš pamilau,tik vieną iš visų..
O ką žada ateitis,to niekas dar nežino,
Gal tikrai ne veltui suitikom-aš ir tu?
Mūsų keliai netyčia susitiko,
Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu
man buvo gera eit rytojaus pasitikti
Kada šalia manęs ėjai ir tu.
Užtrauk, tėveli, linksmą dainą, Tą, kur dainuodavai po darbo vakarais. Aš noriu įsiminti tavo veidą, Prisėst ant kelių lyg vaikystėje kadais. Bet mano vietoj anūkėliai sėdi, Ir gera juos matyt tavam glėby. Linguoja senas klevas palei svirtį Ir pinasi šiltų jausmų gija širdy.
Už tavo meilę ir rupestį ačiu, Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes. Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų, Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
Tėve, tėtuk, tėveli, tegul Tavo gyvenimas būna ilgas ir giedras, tegul tavo gerose akyse šviečia tik laimės žiburėliai. Su Tėvo diena.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją, O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt, Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve, Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.
Tėvų namai – brangiausias lizdas, Švenčiausia Žemėje vieta. Tegul likimo nuožmūs vėjai Čia neužklysta niekada. Tegul tėveliams mylimiesiems Bus šilta ir jauku namuos, Tegul dar šimtą laimės metų Raiba gegulė iškukuos.
Ačiū Tau, Tėveli, už jaunystę mūsų, Už polėkį, laimingasias dienas, Už meilę, kurią gavome iš Jūsų, Už viską dėkojame mes iš širdies.
Tavo rankos jau pavargo, O gilios akys surimtejo, Su manim turėjai vargo, Padėkoti aš norėjau.
Iš Jūsų išmokome kantrybės. Iš Jūsų išmokome tiesos. Ąžuolo ir geležies stiprybės, Meilės darbui, duonai pagarbos.
Plaukuose jau sužvilgo sidabras, Bet tai nieko – gražesnis tapai. Tavo meilės šypsnių paliesti Dideli juk užaugom vaikai. Aš už daug ką turiu tau dėkoti: Ir už meilę, kurią man davei, Ir už tai, kad išmokei šypsotis, Ir už tai, kad beslystant laikei.
Vaisių stalas ir bonkutė, skanus tortas ir silkutė, galvos skausmas, skrandžio ydos…. tai vadinasi Velykos.
Kai girtas viščiukas margutį ridena, o boba ateina su šnapso bonka ir baltas arklys palei langą vaidenas, žinok kad Velykos jau lanko Tave:)
Girdyk vyrą kalciu švinu, kad neliktu be kiaušinių. Juk Velykos jau artėja tegul lukštas sustiprėja.
Tegul Kristaus prisikėlimo šviesa aplanko visų Jūsų namus.Tegul netrūksta darnos ir skalsos prie stalo. Prisiminkite, kad tas, kas juokiasi, visados nugali verkiančius.
Augame kartu su jumis!